Ko tik žmonija nedarė, kad pagytų nuo įvairių ligų! XVI a. vokiečių gydytojas ir alchemikas Paracelsas (lot. Paracelsus) taikė principą „panašus gydo panašų“ (lot. similia similibus curantur) kaip dalį savo medicinos teorijos ir teigė, kad tai, kas sukelia ligą, gali ją ir išgydyti, tik skirtingomis dozėmis. Tikėta, kad gamta nurodo vaistus pagal jų išvaizdą ar savybes, panašias į ligos simptomus ar pažeistą organą. Šitaip naudotas ir specifinių formų gintaras: inkstų formos buvo skiriamas šlapimo ligoms gydyti, o smegenų formos lašiukai – galvos negalavimams malšinti.
Viduramžiais gintaras buvo laikomas ypatingų galių turinčia medžiaga, apsaugančia nuo blogio ir ligų. Gydytojai ir žolininkai tikėjo, kad gintaro dulkės ar milteliai gali sustiprinti gyvybines kūno jėgas. Smegenų ligų simptomams, tokiems kaip galvos skausmas ar „proto migla“, malšinti buvo siūloma nešioti gintarinius amuletus. Manyta, kad gintaro šiluma, įkaitinta kūno, padeda „išvaryti blogas dvasias“, kurios esą sukelia psichikos sutrikimų. Kai kur gintaras buvo deginamas, o dūmai laikyti valančiais protą. Ligoniai, sergantys maru, buvo smilkomi gintaru. Gintaro aliejus, gaunamas kaitinant dervą, kaip tryneklis gelbėdavo slopinant galvos skausmus arba galėjo „nuraminti protą“ sergant melancholija ir nerimu. Tokie gydymo būdai rėmėsi magišku ir simboliniu mąstymu.