Ignotas Julijonas Ceizikas (1779–1860). XIX a. I p.
Reljefinė plokštelė „Ceizikas kalėjime“ – autobiografinis kūrinys, kurį kalėjime sukūrė dailininkas, lietuvių bajorų palikuonis Ignotas Ceizikas (Ignacy Julian Cejzych, Ceyzik), įkalintas už pinigų padirbinėjimą. Šis genialus falsifikuotojas vietos rinką užvertė netikrais pinigais ir pridarė nemažai rūpesčių XIX a. I p. imperinės Rusijos valdžiai. Beje, pinigai atrodė tokie kokybiški, kad buvo paprasčiau išimti iš apyvartos originalus, nei kovoti su klastotėmis.
Banknotų gamyba I. Ceizikas susidomėjo 1811 m. gyvendamas Slucke, prieš tai pasimokęs Vilniaus universitete piešimo, tapybos, chemijos, istorijos, ir čia dirbdamas kaligrafu klastojo miesto teatro bilietus. Pinigų gamybos versle iš pradžių jam padėjo brolis ir svainis, jie abu rūpinosi logistika. Kai falsifikuotojus susekė ir areštavo, namelyje buvo rasta daugiau nei 60 000 padirbtų banknotų.
Dėl klastojimo ne kartą areštuotas ir Sibire kalintas I. Ceizikas kelis kartus buvo ištrūkęs į laisvę, tačiau vos nuėmus antrankius jis vėl spausdindavo savo padirbtus rublius. Manoma, kad šios veiklos dailininkas ėmėsi ne dėl noro praturtėti, o tikėdamasis sužlugdyti Rusijos imperijos ekonomiką.
I. Ceizikui beveik neteko vargti Sibiro katorgų kasyklose – pastebėjus išskirtinį menininko talentą, jam buvo sudarytos sąlygos Tobolsko, Buriatijos kalėjimuose užsiimti kūrybine veikla. Dailininko kūrinius pirko aukščiausi Sibiro valdininkai ir kultūros elito atstovai, o meno kolekcininkas ir filantropas Piotras Mošinskis įsteigė I. Ceizikui 300 rublių metinę rentą, taip bandydamas įtikinti talentingą menininką mesti kriminalinę veiklą ir atsidėti kūrybai.
Viena iš I. Ceiziko kūrybinės sėkmės paslapčių – jo sukurta nauja keramikos technologija, dėl kurios dirbiniai atrodė pagaminti tarsi iš juodo akmens ar ypatingos dervos. Tais laikais tokia keramika buvo beveik unikali – ją galima lyginti nebent su žymiosios britų Vedžvudo manufaktūros juodojo bazalto indais, kurie pradėti gaminti tik šiek tiek anksčiau. I. Ceizikui buvo siūloma 15 000 rublių už tai, kad jis atskleistų šios keraminės masės gamybos receptą, bet dailininkas nesutiko.
Po mirties I. Ceiziko kūrinių vertė dar labiau išaugo. Ironiška, bet jo keramikos darbai Užbaikalės regione buvo masiškai padirbinėjami ir parduodami kaip jo paties.