Apie 1490. Italija.
Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomas medalis su imperatorės Faustinos atvaizdu ir romėnų triumfo scena. Priskiriamas Moderno (Galeazzo Mondella, „Il Moderno“, 1467–1528), žymaus Veronos renesanso skulptoriaus, dirbtuvėms. Šis muziejaus eksponatas ilgą laiką tyrinėtojų buvo nepastebėtas arba neįvertintas, galiausiai užmirštas. Nauji duomenys leidžia patvirtinti jį kaip autentišką XV a. pab. mažosios plastikos kūrinį ir kaip išskirtinį reliktą lietuviškuose kontekstuose: vieną pirmųjų įsigytų vertybių besiformuojančioje dailės muziejaus kolekcijoje ir vieną seniausių medalių (galbūt net patį seniausią), šiandien saugomų Lietuvos muziejų rinkiniuose.
Medalio averse – jaunos moters biustas ir įrašas Diva Faustina (deivė Faustina). Tai – viena mėgstamiausių antikos asmenybių renesanso mene, simboliškai įkūnijusių moters, motinos ir žmonos idealą. Averso reljefas aukštas, būdingas XV a.–XVI a. vid. medaliams, gamintiems liejybos būdu. Iškilaus ir įgilinto reljefų (figūros ir įrašo) derinys vienoje plokštumoje sukuria efektą, artimą renesanso architektūros dekorui, retą to meto medaliuose. Reverse – daugiafigūrė kompozicija: du triumfuojantys romėnų raiteliai, supami pėstininkų su iškeltais legionų ženklais. Čia galima atpažinti pirmavaizdį – romėnišką bareljefą, vaizduojantį Marko Aurelijaus triumfą prieš germanus, bet kūrybiškai adaptuotą ir nuasmenintą. Virš šios scenos romėniška abreviatūra SENAT/S POPLS (SENATVS POPVLVSQVE – „Senatas ir Tauta). Žinoma, neminint nei Romos, nei imperatoriaus, nei jo pergalės. Taip istorinė triumfo scena paverčiama neutralesne, su kuria lengvai galėtų tapatintis amžininkai – renesanso Europos valdovai ir šio medalio užsakovai. Apačioje įkomponuotas ovalus skydas su raide M – „Il Moderno“ inicialu.
Neatmestina, kad medalis galėjo patekti į Lietuvą jo autoriui gyvam esant, ypač kai po Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos vedybų (1518 m.) suintensyvėjo Italijos kultūros importas ir kultūriniai valdovų dvarų mainai. Tuomet sukurti pirmieji Lietuvos medaliai buvo siunčiami kaip dovanos į Italiją; natūralu, kad turėjo būti grįžtamasis ryšys.