Menkavertė moneta, išgelbėjusi valstybę.
Jono Kazimiero (1648–1668) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) varinė vienos trečiosios grašio vertės moneta – šilingas. XVII a. vid. Abiejų Tautų Respublika išgyveno tvaną – patį sunkiausią laikotarpį nuo valstybingumo pradžios: šalis kariavo su Švedija, Maskva ir jų sąjungininkais, beveik visa jos teritorija buvo nusiaubta priešų, prarasta trečdalis gyventojų, sugriauti miestai ir pilys, išplėštos kultūros vertybės. Didžiąją dalį teritorijos ir nepriklausomybę pamažu pavyko atsikovoti, bet iždas buvo tuščias, valstybę slėgė skolos.
Kritinėmis aplinkybėmis 1659 m. nutarta kaldinti varines monetas, nominalią jų vertę prilyginant sidabriniams šilingams, arba ⅓ grašio. Iki tol visi Lietuvos pinigai kaldinti iš tauriųjų metalų lydinių, nominalai daugmaž atitikdavo medžiagos vertę: kuo daugiau monetoje aukso arba sidabro, tuo didesnis jos nominalas. Naujųjų varinių šilingų faktinė vertė sudarė vos 15 proc. nominaliosios. Šiuolaikinėje pinigų apyvartoje toks neatitikimas būtų įprastas, bet XVII a. tai buvo naujovė, nekėlusi pasitikėjimo.
Įgyvendinti idėją ir finansų reformą teko italui Titui Livijui Buratiniui (Tito Livio Burattini, 1617–1681), nuomojusiam valstybės pinigų kalyklas. Nuo sulenkintos pavardės formos (Boratini) jo kaldinti variokai ilgainiui imti vadinti boratinkomis. Ilgą laiką boratinkos buvo žinomiausias Buratinio palikimas, pritemdęs visus jo nuopelnus. Tik visai neseniai tyrinėtojai ėmė iš naujo atrasti ir įvertinti šią asmenybę – užmirštą XVII a. genijų. Buratinis pasižymėjo pasaulinės reikšmės išradimais: 1647 m. sukonstravo veikiantį skraidymo aparatą (ornitopterą), 1658 m. skaičiavimo mašiną (ciklografą), pirmasis atrado Veneros dėmes, 1675 m. Vilniuje publikavo veikalą „Universalus matas“ (Misura Universale), jame pasiūlė ilgio matą – metrą (metro cattolico). Dar po šimto metų metras tapo visuotinės matavimo vienetų sistemos pagrindu.
Lietuviškų varinių šilingų nukaldinta apie milijardą (ir dar beveik tiek lenkiškų), iki šiol tai dažniausiai randama ir viena pigiausių monetų, apyvartoje kas dešimta jų buvo falsifikatas. Masinė variokų emisija sukėlė monetarinį chaosą, infliaciją, nepasitenkinimą kariuomenėje, pirmieji variniai Lietuvos pinigai ilgainiui tapo nuosmukio simboliu, niekinė jų vertė liko priežodžiu („nė sudilusio varioko nevertas“). Vis dėlto naujausi tyrimai reabilituoja varinių šilingų kalybą kaip pasiteisinusią priemonę. Karo nualintai šaliai tai tapo išsigelbėjimu suvaldant ekonominę krizę ir finansuojant egzistencinius poreikius. Naujoji pinigų forma palaipsniui prigijo: boratinkos cirkuliavo Lietuvos ir Lenkijos apyvartoje apie 100 metų (1659–1766), dar vėliau sidabrinės ir auksinės monetos buvo visai išstumtos iš kasdienes spyvartos.